Davidas Baltimore'as (87), biochemikas, Nobelio premijos laureatas.
Sulaukęs 87 metų, rugsėjo 6 d. mirė amerikiečių biochemikas, molekulinės biologijos ir virusologijos specialistas, Nobelio medicinos premijos laureatas (1975 m.) Davidas Baltimore'as.
Būsimasis mokslininkas gimė 1938 m. kovo 7 d. Niujorke. Jo tėvai buvo imigrantų iš Rusijos imperijos vaikai – tėvas – iš Vilniaus gubernijos, o motina – iš Odesos.
D. Baltimore'as studijavo molekulinę biologiją ir virusologiją Masačusetso technologijos institute ir Rokfelerio universitete.
1965–1968 m. D. Baltimore'as dirbo moksliniu bendradarbiu Salko biologinių tyrimų institute San Diege. Nuo 1968 m. – mikrobiologijos docentas, nuo 1972 m. – Masačusetso technologijos instituto profesorius, o 1982–1990 m. – šio instituto Whitehead instituto įkūrėjas ir direktorius. Nuo 1990 m. – Rokfelerio universiteto prezidentas. 1997–2006 m. – Kalifornijos technologijos instituto prezidentas.
JAV Nacionalinių sveikatos institutų AIDS tyrimų komiteto pirmininkas (nuo 1986 m.), taip pat daugelio vyriausybinių agentūrų konsultantas medicinos klausimais, nuo 1979 m. – H. Weizmanno tyrimų instituto mokslo tarybos narys.
D. Baltimore'ui priskiriamas vienas didžiausių XX a. molekulinės biologijos ir genetikos pasiekimų. Jis eksperimentiškai įrodė, kad genetinės informacijos nešėja gali būti ne tik DNR (deoksiribonukleino rūgšties) molekulė, kas iki jo nebuvo kvestionuojama, bet ir RNR (ribonukleino rūgšties) molekulė, kuriai anksčiau buvo priskiriama tik genetinės informacijos perdavimo iš DNR į baltymą funkcija.
Septintojo dešimtmečio viduryje pradėjęs RNR turinčių poliomielito virusų tyrimus (jis atliko nemažai laboratorinių eksperimentų su savo žmona Alisa, mikrobiologe), D. Baltimore'as vėliau ėmėsi navikų virusų, kurių daugelis taip pat turėjo RNR, bet ne DNR.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje atliktų eksperimentų serijoje D. Baltimore'as nustatė, kad RNR turinčių virusų gebėjimas užkrėsti žmonių ir gyvūnų audinių ląsteles yra vadinamosios atvirkštinės transkripcijos pasekmė, tai yra gebėjimas perduoti genetinę informaciją ne iš DNR į RNR, o paskui į baltymą (transkripcija), bet, atvirkščiai, iš RNR molekulės į fermentą DNR polimerazę (revertazę) ir iš jos į ląstelę, kuri galiausiai išsigimsta į naviką.
Atvirkštinės transkripcijos atradimas (kartu su Howardu Teminu ir nepriklausomai nuo jo) leido D. Baltimore'ui atskleisti daugelio piktybinių navikų ir leukemijos formų atsiradimo mechanizmą.
Po 1973 m. mokslininkas atrado ir aprašė aštuonis anksčiau nežinomus onkogeninius virusus, susijusius su vadinamaisiais retrovirusais (pastariesiems taip pat priskiriami hepatito ir AIDS sukėlėjai). Tuo pačiu metu, remdamasis šiuo atradimu, D. Baltimore'as sukūrė dirbtinės genų, lemiančių žmogaus hemoglobino molekulių baltymų struktūrą, sintezės metodus, taip padėdamas genetinės inžinerijos pamatus.
Už šiuos atradimus 1975 m. D. Baltimore'ui jam buvo skirta Nobelio fiziologijos ar medicinos premija (kartu su H. Teminu ir R. Dulbecco). Be to, 1986 m. D. Baltimore'as atrado vieną svarbiausių transkripcijos faktorių – NF-kB. Šis faktorius vis dar aktyviai tiriamas, ir jau įrodyta, kad jis dalyvauja beveik visų pagrindinių procesų įgyvendinime eukariotinėse ląstelėse.
D. Baltimore'as buvo vienas iš tų mokslininkų, kurie įžvelgė genetinės inžinerijos pasiekimų netinkamo panaudojimo pavojų ir pasisakė už moratoriumą kai kurioms šios srities tyrimų sritims.