Danutė Juronytė-Zelčiuvienė (81 metų) teatro ir kino aktorė, režisierė

Eidama 82-uosius metus 2015 m. vasario 27 d. po ligos mirė teatro ir kino aktorė, režisierė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė.

Menininkė gimė 1933 m. Kaune. Per karą su šeima gyveno Vilniuje, po to persikėlė į Panevėžį. 1949 m. įstojo į Panevėžio teatro dramos studiją, vadovaujamą režisieriaus J. Miltinio. Nuo 1951 m. dirbo Panevėžio dramos teatre, nuo 1954 m. buvo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, režisierė.

Sukūrė apie 80 vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, Kauno dramos teatre pastatė spektaklius: Inger Hagerup „Stiklinė arbatos su citrina“ (2009), Juhan Smuul „Svečiuose pas pulkininko našlę“ (2005), „Randor Kvit, arba Kas gudresnis“ (1998), Aldona Liobytė „Meškos trobelė“ (1998), Birutės Pukelevičiūtės „Dar kartą atsigręžiu“ (1996).

Ilgame kūrybiniame kelyje D. Juronytė dirbo su režisieriais H. Vancevičiumi, J. Jurašu. J. Vaitkumi, G. Padegimu ir kitais. Įsimintiniausi vaidmenys: Helia „Ponios Dulskos moralė“ (1955m.), Aucė „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956m.), Kristina spektaklyje „Herkus Mantas“ (1957m.), motina Keit – „Visi mano sūnūs“ (1962m), Magdalena – „Bernardos Albos namai“ (1964m), Goda – „Kaimas kryžkelėje“ (1965m.), Marija Bežat – „Moljeras“ (1968m.), Aura „Šventežeryje“ (1970 m.), Rožė Kumpytė – „Dobilėlis penkialapis“ (1973 m.), Aleksandra – „Švitrigaila“ (1975 m.), Sofija – „Paskutinieji“ (1978 m.).

Aktorei buvo įteikta„Fortūnos“ statulėlė už nuopelnus teatrui bei aukščiausias Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Gaudama apdovanojimą D. Juronytė-Zelčiuvienė sakė, kad nešti šviesą menininkui nėra sunku – esą visas kančias, kuriant vaidmenį, atlygina žiūrovų dėmesys.