Dalia Tamulevičiūtė (65 metų) teatro pedagogė, ilgametė Jaunimo teatro režisierė

Po sunkios ligos pirmąją 2006 m. vasaros dieną – birželio 1 d. mirė garsi Lietuvos teatro režisierė ir pedagogė Dalia Tamulevičiūtė. Lietuvos kultūra neteko kūrybingos, talentingos, visą save teatro menui aukojusios asmenybės.

D. Tamulevičiūtė gimė 1940 rugsėjo 30 d. Varėnoje. 1971 m. baigė Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS). 1971-1973 m. dirbo režisiere Lietuvos Jaunimo teatre, 1973-1974 m. – Kauno dramos teatro vyriausiąja režisiere, 1974-1989 m. Valstybinio Jaunimo teatro režisiere.

Nuo 1971 m. D. Tamulevičiūtė Lietuvos konservatorijos (nuo 1991 m. – Muzikos akademijos) buvo aktorių kursų vadovė, katedros vedėja, dėstytoja, profesorė. Per pedagoginio darbo metus nuo 1971-ųjų ji išleido aštuonias dramos teatro aktorių laidas.

Foto galerija:galerija_001:

Per 18 darbo metų Jaunimo teatre režisierė sukūrė daugiau kaip 30 įvairaus žanro įsimintinų spektaklių. Statė spektaklius ir Kauno, Šiaulių, Klaipėdos bei Rusų dramos teatruose. 2003 m. D. Tamulevičiūtė įvertinta Vyriausybės premija už Lietuvos menui ir kultūrai reikšmingus darbus.

D. Tamulevičiūtė daugelio atmintyje išliko kaip viena ryškiausių lyderių teatro režisūroje – kiekviena jos išleidžiamo spektaklio premjera susilaukdavo išskirtinio publikos ir teatro kritikų bei kolegų menininkų dėmesio.

Lietuvos publika iki šiol prisimena jos spektaklius: „Medėja“ pagal Ž. Anujį, „Bebenčiukas“ pagal K .Kubilinską, „Ugnies medžioklė su varovais“ pagal S. Šaltenį, „Škac, mirtie, visados škac“, pagal S. Šaltenį, „Jasonas“, pagal S. Šaltenį, „Rožės pražydėjimas tamsoj“, pagal R. Granauską, „Brangioji mokytoja“, pagal L. Razumovskają, „Haroldas ir Modė“ pagal K. Higinsą ir Ž. K. Karjerą, „Brolis Alioša“, pagal V. Rozovą, „Daukantas“ pagal J. Marcinkevičių.

Aktoriai labai mylėjo režisierę ir noriai dalyvavo jos kuriamuose spektakliuose. Ji garsėjo tuo, kad sugebėjo puikiai suderinti ironiškus motyvus ir dramatizmą, Tai, kad paskutiniu sovietmečio dešimtmečiu Vilniaus Jaunimo teatras plačiai pagarsėjo puikiais pastatymais, į kuriuos žiūrovai bilietų stovėdavo net per naktį, pirmiausia yra D. Tamulevičiūtės nuopelnas.

Viename iš interviu D. Tamulevičiūtė, paprašyta apibūdinti, kas jai yra teatras, sakė: „Man atrodo, kad teatro misija – padėti žmogui neprarasti vilties. Nepaisant visų sunkumų, mes vis tiek kabinamės į gyvenimą, Nė vienas žmogus neapsaugotas nuo bėdų, tačiau svarbu iš jų išlįsti. Paskui, kai tos bėdos praeina, gali net pasijuokti, jog galvojai, kad jos jau pasaulio pabaiga. Mes gyvename, kas bebūtų. Gyventi reikia dabar. Lietuva šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį. Kas iš to laimi, kai tiek daug cinizmo? Niekas nelaimi ir tu pats save apvagi. Nesakau, kad privalome būti optimistai. Tačiau galime pasimokyti iš vyresnių žmonių. Sutinki labai daug vargų patyrusį žmogų, o jis tiesiog šviečia. Reikėtų kiekvienam ieškoti šito suvokimo – aš gyvenu šiandien ir daugiau šios dienos nebus.“

Režisierę insultas ištiko jai būnant teatre, kur ji vadovavo spektaklio repeticijoms. Deja, liga kirto sunkiai. Daug laiko jai teko praleisti ligos patale.