Carlo Ginzburgas (87), italų istorikas, vienas iš mikroistorijos pradininkų.

Sulaukęs 87 metų mirė italų istorikas Carlo Ginzburgas. Apie tai pranešė laikraštis „Corriere della Sera“.

C. Ginzburgas žinomas kaip pagrindinė figūra mikroistorijos, srities, siekiančios suprasti pasaulinius istorinius procesus analizuojant individų, mažų bendruomenių gyvenimus ir vietinius konfliktus, raidoje. Jo tyrimai, daugiausia paremti inkvizicijos teismų medžiaga, reikšmingai prisidėjo prie vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europos socialinės istorijos ir religinių įsitikinimų tyrimų.

Istorikas inkvizicijos įrašus naudojo ne tik kaip represijų įrodymą, bet ir kaip unikalų informacijos šaltinį apie neraštingų ir pusiau raštingų žmonių kasdienius įsitikinimus, kurių balsai dažnai pasimeta istorijoje. C. Ginzburgas pademonstravo, kaip, remiantis skirtingais teismo dokumentais, galima atkurti paprastų žmonių – malūnininkų, raganavimu kaltinamų valstiečių – pasaulio vaizdą ir kaip šios individualios istorijos yra susipynusios su platesniais kultūriniais ir religiniais konfliktais.

C, Ginzburgas gimė Turine 1939 m. balandžio 15 d. Jo tėvas, rašytojas ir antifašistas Leone Ginzburgas mirė Romos kalėjime 1944 m. po kankinimų, o jo motina Natalia Ginzburg taip pat buvo žinoma rašytoja. Istorikas mokėsi Pizos aukštojoje mokykloje (Scuola Normale Superiore) ir dėstė įvairiuose universitetuose, įskaitant Bolonijos, Lečės, Kalifornijos universitetą Los Andžele ir aukštąją mokyklą (Scuola Normale Superiore).

Reikšmingiausi istoriko darbai: „Benandanti“, skirtas Friulų liaudies tikėjimams; „Sūris ir kirminai“ apie malūnininką Domenicą Scandellą (Menocchio); ir „Naktinė istorija“.

Savo tyrimuose C. Ginzburgas rėmėsi inkvizicijos archyvais, norėdamas parodyti, kaip teismo dokumentai gali būti panaudoti rekonstruojant žmonių, paprastai paliekamų už „didžiosios istorijos“ ribų, pasaulėžiūrą.