Alison Knowles (92), avangardinio „Fluxus" judėjimo narė.
Spalio 29 d. Niujorke mirė menininkė Alison Knowles, avangardinio „Fluxus" judėjimo narė. Jai buvo 92 metai. Knowles dirbo su modernaus meno pradininku Marceliu Duchampu, buvo viena pirmųjų, išmokiusių kompiuterius kurti poeziją, o garsiausias jos darbas buvo performansas „Pagamink salotas", kuriame ji pjaustė ir mėtė daržoves pagal muziką, o tada maitino publiką. Leidinys „Meduza" pristato šią menininkę ir ją supusią aplinką.
Pagyvenusi moteris, pritariant orkestrui, kapoja daržoves, o tada meta jas iš balkono. Paprastai garsiojoje Londono „Tate Modern"galerijoje „Turbine Hall" eksponuojamos milžiniškos instaliacijos. Tačiau A. Knowles tiesiog ruošia salotas. Pirmą kartą šį performansą ji atliko 1962 m. Londono Šiuolaikinio meno institute 30-čiai žmonių. Po keturiasdešimt šešerių metų, 2008 m., ji pakartojo jį „Tate" galerijoje 3000 žmonių. A. Knowles lydi padėjėjai: vieni viršuje esančiame balkone kapoja daržoves ir žoleles, o kiti apačioje išskleidžia brezentus – tinkamų indų nėra. Salotos krenta kaip konfeti. „Žalias lietus", kaip jas vadina menininkė.
„Pagamink salotas" – garsiausias A. Knowles, tarptautinio Fluxus judėjimo narės, kūrinys. Menininkė jį atliko daugybę kartų: be „Tate Modern", ji salotas gamino, pavyzdžiui, 2012 m., Žemės dienos proga, Niujorko High Line parke. Ten mastas buvo mažesnis – tūkstantis porcijų – tačiau atsitiktiniai praeiviai prisijungė prie informuotos visuomenės.
„Fluxus" lotynų kalba reiškia „srautas". Šį pavadinimą septintojo dešimtmečio pradžioje sugalvojo Amerikoje gyvenęs Lietuvos imigrantų sūnus ir judėjimo lyderis, menininkas Jurgis Mačiūnas. Kiti „Fluxus" menininkai buvo Yoko Ono, George'as Brechtas, Nam June Paik ir Josephas Beuysas – visi jie buvo modernaus meno klasikai.
„Fluxus" ištakose stovėjo avangardinio kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Johno Cage'o, „tyliojo" kūrinio „4'33" autoriaus, darbas. Be savo idėjų, menininkus įkvėpė XX a. pradžios avangardo praktika ir jie netgi bendradarbiavo su „modernaus meno tėvu" Marceliu Duchampu, kuriam jau buvo beveik 80 metų. A. Knowles dirbo su M. Duchampu, restauruodama jo seniai sukurtą kūrinį „Coeurs Volants".
Trumpai tariant, „Fluxus" Fluxus sąmoningai leidosi į avantiūras. Menininkai daužė pianinus, pakavo į dėžes įvairius smulkius daiktus ir rašė keistas instrukcijas, kad kiekvienas galėtų atlikti savo pasirodymą. Kūrinys „Pagamink salotas" iš dalies egzistuoja kaip instrukcijų vadovas (iš tiesų, jo pavadinimas ir yra instrukcijų vadovas). Daugelis su „Fluxus" susijusių menininkų taip pat kūrė įprastesnius kūrinius. Pavyzdžiui, A. Knowles sukūrė instaliacijas, tokias kaip „Valčių knyga", kurią ji dedikavo savo broliui žvejui. Tačiau ji pirmiausia prisimenama dėl savo pusiau juokaujančių, pusiau rimtų performansų, tokių kaip „Pagamink salotas" arba „Identiški pietūs" (menininkė daugelį metų valgė tą patį patiekalą kiekvieną dieną, periodiškai prašydama draugų paragauti šių patiekalų kartu su ja ir pasidalinti savo įspūdžiais).
Kodėl salotos? Sprendžiant iš menininkės pasakojimų, kurdama performansą, ji neskyrė daug laiko patiekalo pasirinkimui: apsistojo ties tuo, ką dažnai gamindavo ir mėgavosi. Tačiau kūrinys nebūtų tapęs tokiu ikonišku, jei šis pasirinkimas nebūtų buvęs šmaikštus ir tikslus. XX a.e menininkai atrado, kad meną galima kurti derinant jau paruoštus objektus: tai davė pradžią koliažui, asambliažui ir „readymade" – technikoms, kurios apibrėžė modernaus meno istoriją. Kulinariniu požiūriu salotos yra artimiausias jų analogas.
A. Knowles performansas siūlo ir ironiją šiuolaikiniam menui, ir logišką pagrindinių jos idėjų plėtojimą, ypač vėlesnėse, didelio masto versijose: trys tūkstančiai porcijų salotų primena ne tiek maistą, kiek grandiozinę, neobjektyvią kompoziciją.
Banalaus įvykio pavertimas meniniu yra tipiškas „Fluxus" žingsnis. „Viskas gali būti menas, ir tai gali daryti kiekvienas", – tvirtino judėjimo įkūrėjas J. Mačiūnas. Pavyzdžiui, George'as Brechtas surengė performansą pavadinimu „Lašelinė muzika": scenoje stovėjo kibiras, o menininkas, lipdamas kopėčiomis, iš ąsočio į jį pylė vandenį. Darbas su banalumu visada yra „svarbaus" ir „nesvarbaus", matomo ir nematomo apmąstymas. Su A. Knowles šis požiūris įgavo feministinį potekstą: nematomas moterų darbas tapo viešu įvykiu, neprestižiniu užsiėmimu, kartojamu prestižinėje (ir tradiciškai vyriškoje) meno sferoje. „Žinojau, kad galiu tai gerai atlikti, bet vyras tikriausiai to nepadarytų", – po daugelio metų aiškino menininkė.
A. Knowles nebuvo pirmasis, pasiūlęs visuomenei bendrą valgį ir traktavęs jį kaip meno kūrinį. Pirmasis, matyt, buvo avangardinis poetas Guillaume'as Apollinaire'as, kuris 1912 m. svečiams patiekė žibuoklių su citrinų sultimis, jūrų velnio su eukaliptu ir nesūdyto kepsnio, pagardinto tabaku, pavadindamas tai „gastroastronomine virtuve". Tačiau tai ne tas pats. G. Apollinaire'as ir kiti avangardiniai menininkai, besidomintys šia tema, norėjo iš naujo išrasti maistą (užduotis, visiškai atitinkanti to meto dvasią). Tačiau A. Knowles paruošė paprasčiausias salotas. „Aš į jas nededu nieko laukinio, – pabrėžė menininkė. – Aš nededu spragėsių ar panašių dalykų".
Šiomis dienomis publikos maitinimas yra įprastas dalykas, nesvarbu, ar tai būtų muziejuose, ar teatro scenoje; pavyzdžiui, tai daro Tailando menininkas Rirkritas Tiravanija. Šie „vakarienės pasirodymai" labiau primena A. Knowles kūrybą nei rafinuotus G. Apollinaire'o eksperimentus: maistas yra maistas, bet situacija neįprasta. Tarp menininko ir publikos visada tvyro nepasitikėjimo siena; šiuolaikiniame mene ši siena ypač aukšta. Publika pamato plytų krūvą ir įtaria, kad yra apgaudinėjama. Tačiau vietoj to pasiūlykite jiems dubenėlį salotų, ir jie įsitikins, kad jūs bent jau linkite jiems viso ko geriausio (net jei jūsų menas nėra „tikras").
Bendra vakarienė taip pat gali suvienyti grupę. Prie stalo susirinkusi nepažįstamųjų grupė tampa maža bendruomene. Tereikia pažiūrėti performanso „Pasigamink salotas" įrašą ir įsitikinti, kad maistas, net ir pats kukliausias, yra puikūs socialiniai klijai.