Algirdas Leišis (69), buvęs ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko vadovas.

Socialiniame tinkle „Facebook“ Dzūkijos nacionalinis parkas paskelbė liūdną žinią – mirė buvęs ilgametis parko vadovas Algirdas Leišis (69 m.).

Ilgametis miškininkas ir saugomų teritorijų puoselėtojas visą savo profesinį gyvenimą paskyrė Dzūkijos miškams, kraštovaizdžiui, kultūrai ir žmonėms. Jo darbai paliko ryškų pėdsaką tiek gamtosaugos, tiek bendruomenės gyvenime.

„Pro Memoria.

Algirdas Leišis (1956–2025).

Algirdas Leišis gimė 1956 04 25 Molėtų r. Mokylių kaime.

1979 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų ūkio fakultetą. 1979 m. tapo Marcinkonių miškų ūkio Puvočių girininkijos girininko padėjėju. 1979–1981 m. Marcinkonių girininkas. 1981–1995 m. – Puvočių girininkas.

Girininkaujant pasodinta per 130 ha miško kultūrų, išugdyta per 1 tūkst. ha jaunuolynų, įkurtos Kastinio, Grūdos stovyklavietės Marcinkonyse ir Puvočiuose, virš 10 poilsiaviečių prie kelių miškų lankytojams, autobusų stotelės Puvočių, Kašėtų kaimuose.

1996 m. tapo Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoju, 1997–2006 m. – direktoriumi.

Parko gyvavimo pradžioje Marcinkonyse pradėtas ir nebaigtas statyti ambulatorijos ir globos namų pastatas tolimesnei statybai finansavimo negavo.

Vadovaujant Algirdui Leišiui pastatas buvo perregistruotas ir perorientuotas į Parko Gamtosauginio ir etnokultūrinio švietimo centrą. Čia 1998 m. buvo įkurtas Parko lankytojų centras Marcinkonyse.

Algirdas Leišis suteikė autonomiją Mokslo ir kultūros skyriui. Bendrų tikslų ir jiems įgyvendinti kelių paieška davė vaisių: keitėsi miškininkų požiūris į Parką kaip saugomą teritoriją, gerėjo miškų sanitarinė būklė, saugant kraštovaizdį ūkinių miškų kirtimas nekrito į akis.

2004 m., sulaukus sprendimo likviduoti nacionalinių parkų miškų ūkį, Algirdas Leišis stengėsi išsaugoti darbo vietas ir etatai buvo naikinami tik išleidus žmogų į pensiją.

Nepaisant sunkių ekonominių sąlygų, kurias sukėlė reforma, Algirdui Leišiui pavyko išlaikyti bendrą Parko kūrimo kryptį – toliau buvo puoselėjami ryšiai su užsieniu, rūpinamasi pažintinio turizmo plėtojimu, etnokultūrinių tradicijų ir amatų išsaugojimu.

Jo eilėraščiai Algirdo Lepeškos slapyvardžiu buvo spausdinti „Šalcinyje“, o 2004 m. – Varėnos krašto poezijos knygoje „Merkio lieptai“.

Užuojauta artimiesiems. Tebūnie jam lengva Dzūkijos žemė“, – rašoma įraše.